Vienas iš didžiausių dėstytojo darbo privalumų, mano subjektyvia nuomone, yra tai, kad tenka nuolat mokytis kartu su studentais (nemažai tenka išmokti ir iš jų – bet čia kita tema 🙂 ). Ruošiantis paskaitoms tenka ne tik atnaujinti dėstomo dalyko žinias, bet neretai ir jas papildyti. Šįkart ruošiantis seminarui teko pasigilinti į kognityvinės ir elgesio terapijos „protėvių“ teorijas (pvz., Skinnerio, Banduros, Rotterio ir kt.). Dalinuosi keliomis man vertingomis ir įdomiomis pasirodžiusiomis idėjomis.
B.F. Skinneris (1904-1990) buvo vienas biheiviorizmo – teorijos, aiškinančios žmogaus elgesį ir psichinius procesus per stebimus ir tiesiogiai išmatuojamus kintamuosius (t.y., elgesį), – pradininkų. Ko nežinojau (o gal buvau primiršusi) – vienas iš jo ilgo gyvenimo projektų buvo balandžių treniravimas sprogmenų valdymui (https://www.youtube.com/watch?v=vIbZB6rNLZ4). Kitas daug dėmesio sulaukęs Skinnerio išradimas – specialus „lopšys“ dukrai: dėžė su dideliu langu, kurioje palaikoma pastovi temperatūra ir „sukuriama saugi aplinka“ vaikui (http://boingboing.net/2013/09/26/in-which-b-f-skinner-totally.html). Įdomu, kad dukrai išaugus dėžę, Skinneris ją perdarė į narvą balandžiams.
Grįžtant prie žmonių psichologijos, Skinneris pastebėjo, kad bausmės elgesiui turi mažesnį poveikį nei apdovanojimai, o apdovanojimų efektai pastovesni ir lengviau nuspėjami nei bausmių. Sistemingai teikiami apdovanojimai už pageidaujamo elgesio apraiškas turi kur kas didesnį efektą ir didina pageidaujamo elgesio pasikartojimo dažnį. Tuo tarpu bausmės yra skirtos pirmiausia mažinti nepageidaujamą elgesį jį nutraukiant, tačiau kartais nutinka taip, kad jei bausmės nesistemingos ir nenuoseklios, nepageidaujamas elgesys nedingsta, jį tik išmokstama slėpti.
Taip pat norėčiau pasidalinti, kaip Skinneris aiškino kūrybiškumą. Logiškai svarstant, jei elgesys, biheivioristų teigimu, yra niekas daugiau tik atsakas į tam tikrą stimulą (supaprastinant, stimulas –> elgesys –> atsakas/pasekmė), tai kaip gi atsiranda kūrybiškumas? Skinneris aiškino kūrybiškumą kaip atsitiktinimus, kurie pastiprinami ir dėl to kartojasi. T.y., principas panašus į evoliucijoje vykstančią natūralią atranką. Kodėl kūrybiški „atistiktinumai“ vieniems dažnesni nei kitiems? Čia dar prisideda ir genetika – Skinneris neneigė genetinės predispozicijos reikšmės individams.
Galiausiai, ne mažiau įdomūs yra Skinnerio pastebėjimai apie pasyvų agresyvumą. Paprastai žmonės, susidūrę su, pvz., juos pykdančiais stimulais reaguoja keliais būdais – pasitraukdami iš „kovos“ arba nusileisdami ir „kovodami“ arba atvirai reikšdami pyktį (konstruktyviai arba ne itin). Yra dar vienas būdas – pasyvus agresyvumas arba užslėptas agresijos reiškimas (pvz., supykus ant kolegos užuot atvirai išsakius nepasitenkinimą, imate kolegą apkalbėti, nustojate sveikintis su pasiteisinimu „pamiršau“ ar „nepastebėjau“, netyčia suliejant ant kolegos stalo sukrautus svarbius popierius ir t.t.). Skinneris pasyvų agresyvumą (jei tiksliau, pasyvų pasipriešinimą) aiškino atsirandant tuomet, kai praeities situacijose asmens tiesus pykčio/agresijos reiškimas arba bandymai pasitraukti iš nemalonios situacijos buvo nubausti arba neapdovanoti. T.y., jei bandėte su kolega santykius aiškintis agresyviai ir dėl to jus apibarė viršininkas, jei bandėte kolegai nusileisti, bet po to jautėtės nesmagiai, tikėtina, kad griebsitės pasyvaus agresyvumo. Aišku, visad verta pabandyti konfliktą pabandyti išspręsti konstruktyviai 🙂
A. Bandura (1925) buvo ne mažiau iškili asmenybė nei B. F. Skinneris. Nors daugeliui nors kartą į rankas paėmusiam psichologijos vadovėlį A. Bandurą greičiausiai įsiminė dėl vaikų ir paauglių agresijos tyrimų (http://www.simplypsychology.org/bobo-doll.html), man įdomesnės jo idėjos apie atsitiktinių įvykių reišmę individams. Pagal Bandurą, elgesys, asmenybiniai veiksniai ir aplinka sąveikauja tarpusavyje, o atsitiktiniai įvykiai yra svarbūs aplinkos elementai. Atsitiktiniai įvykiai apima neplanuotus, atsitiktinius susitikimus su reikšmingais asmenimis, jie taip pat gali būti ne tik neplanuoti, bet ir atsirandantys dėl individo nekontroliuojamų ir nesuplanuotų pasikeitimų aplinkoje. Pavyzdžiui, Bandura aprašo atvejį, kai dėl kėdžių stygiaus psichologų konvencijoje jo pažįstamas atsisėdo prie durų ir šitaip susipažino su savo žmona – jei nebūtų spėjęs ateiti, kol auditorija neužsipildė, būtų su žmona taip ir nesusipažinęs. Tarp kitko, ir pats Bandura su savo būsima žmona susipažino patingėjęs mokytis ir atsitiktinai nuėjęs pažaisti golfo :). Taigi Bandura teigia, kad atsitiktinumai gali būti stipriai keičiantys žmonių gyvenimus, karjeros kelią, santykius. Gerai pagalvojęs, turbūt kone kiekvienas atrastų vieną ar kitą nesuplanuotą ar nesukontroliuotą aplinkybę, kuri vienaip ar kitaip turėjo netikėtą (teigiamą ar neigiamą) poveikį gyvenimui.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Banduros teorija nebuvo fatalistinė: t.y., jis žmogaus gyvenimo „nenurašė“ atsitiktinumams, nekontroliuojamiems įvykiams ir likimui. Jis kaip tik pabrėžė individų tikslingumą, savireguliaciją bei gebėjimą numatyti įvykius ir priimti sprendimus. Atsitiktinumai gali būti suplanuoti: pvz., jei vieniša mergina lauks atsitiktinimo, kuris turėtų suvesti ją su „pasakų princu“ sėdėdama namie, atsitiktinumo, kuris turėtų pageidajamą rezultatą, tikimybė minimali. Atsitikinis susitikimas su „princu“ daug greičiau įvyktų imantis aktyvesnių veiksmų. Be to, atsitiktinimus ir šansus reikia gebėti pamatyti – t.y., mokytis žvelgti į pasaulį atviromis akimis, optimistiškai ir lanksčiai. Iš kitos pusės, lygiai taip pat treniruotis reikėtų pastebėti ir negatyvius atsitiktinimus: juk jei akivaizdu, kad lis, kodėl gi nepasiėmus skėčio? 🙂
J. B. Rotteris (1916-2014) – teoretikas, pabrėžęs, kad žmonių reakcijas į aplinką labiausiai nulemia kognityviniai faktoriai (pažinimas, interpretacijos, mąstymas ir t.t.). Rotteris teigė, kad individų reakcijos į aplinkos stimulus priklauso nuo to, kokią prasmę tiems stimulams suteikia asmuo. Man, kaip psichologei, tai labai vertinga įžvalga suprantant klientus. Ne mažiau svarbus šis Rotter postulatas ir kasdieniame bendravime. Labai gražų pavyzdį apie tai, kaip tiems patiems įvykiams vieni žmonės suteikia labai daug reikšmės, o kitiems tai gali atrodyti smulkmena, pateikė vienas mano studentas: savo antrai pusei jis padovanojo rankinę. Gražią, funkcionalią, tokią, kokios antroji pusė ir norėjo. Bet antroji pusė supyko ir įsižeidė dėl to, kad rankinė nebuvo įpakuota: jai gražus ir originalus įpakavimas, pasirodo, beveik svarbiau nei pati dovana. Tąkartą viskas baigėsi konfliktu, nes studentas, pateikęs šį pavyzdį, įpakavimui neteikė jokios reikšmės. Ir čia tik mažas pavyzdys, kaip bendravimą ir žmonių elgesį gali veikti turimi įsitikinimai. Kiekvienas mūsų gyvena su savo interpretacijomis, nuostatomis, vertybėmis, įsivaizdavimais ir taisyklėmis ir įsitikinimas, kad kiti mąsto, jaučiasi ar pasaulį priima (ar turi priimti) taip pat, kaip aš, šiuolaikinių kognityvistų (pvz., D. Burns, A. Beck ir kt.) ko gero, būtų įvardintas kaip mąstymo klaida.
Kai kurios šių idėjų gal ir ne kartą girdėtos. Kaip bebūtų, nuo to jų vertė nepasidaro mažesnė :). O čia dar keli video ir nuorodos, atspindintys biheiviorizmo ir kognityvinių teorijų pradininkų idėjas:
Skinerio dežė: https://www.youtube.com/watch?v=D-RS80DVvrg
Watson‘o eksperimentai tyrinėjant baimę – mažojo Albertėlio atvejis: https://www.youtube.com/watch?v=9hBfnXACsOI
Banduros vaikų agresijos tyrimai – eskperimentas su Bobo lėle: https://www.youtube.com/watch?v=dmBqwWlJg8U
Operantinio sąlygojimo (apdovanojimų) pavyzdys televizijoje: https://www.youtube.com/watch?v=Mt4N9GSBoMI
Trumpai apie gebėjimą atidėti malonumą – zefyro eksperimentas: https://www.youtube.com/watch?v=IQzM8jRpoh4
Jei mano tinklaraščio straipsniai jums atrodo naudingi bei įdomūs ir norite man padėkoti, galite tai padaryti pasidalindami virtualiu “kavos puodeliu” 🙂
Norėdami tai padaryti paspauskite nuorodą žemiau ir sekite PayPal sistemos instrukcijas. Ačiū!