Ar kada nors bandėte suskaičiuoti, kiek emocijų gebate jausti (ar įvardinti)? Kiek jausmų išgyvenate per dieną? O kiek ir kokių nuotaikų atpažįstate kituose?
Emocija – tai sudėtinga reakcija, kuria individas stengiasi naudoti tvarkantis su asmeniškai svarbiu dalyku ar įvykiu. Emocijas sudaro fiziologinė (organizme vykstantys pokyčiai), pažintinė (su emocijomis susiję pažintiniai procesai – mintys, prisiminimai, savo būsenų įvardijimas) ir išraiškos (veido išraiška, kūno kalba) dalys. Emocijos susiformuoja per tam tikrą laiką: nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Jas galima skirti nuo jausmų (pastovesnių už emocijas, subjektyvių reakcijų į reiškinius ar situacijas ir santykių su daiktais ir reiškiniais išgyvenimų) ir nuotaikų (ilgiau trunkančių, palyginti pastovių vidutinio ar mažo intensyvumo teigiamų ar neigiamų foninių emocinių išgyvenimų).
Remiantis evoliuciniu požiūriu, emocijos kyla tam, kad paruoštų organizmą ir sukeltų tokį atsaką, kuris sudarytų palankesnes aplinkybes organizmui funkcionuoti. Kitaip tariant, žmonės jaučia, nes tai reikalinga jų išlikimui. Taigi emocijų praktiškai neįmanoma išvengti (nors neretai jų, ypač neigiamų, stengiamasi vengti). Tiesa, emocijos priklausomai nuo konteksto gali būti ne tik funkcinės, naudingos ir adekvačios, bet ir lygiai tiek pat nenaudingos, disfunkcinės ir neadekvačios. Emocijos yra naudingos, kai pagerina sprendimo priėmimą, sensorinės informacijos apdorojimą, padeda pasirinkti geriausią veiklos planą, padeda suprasti kitų ketinimus bei skatina socialiai priimtiną elgesį, kuris keičia situaciją. Emocijos yra kenksmingos, kai jos pasižymi netinkamu intensyvumu, trukme, dažniu ar netinka konkrečiai 
situacijai. Taip pat kenksmingos emocijos pasižymi iškreiptu mąstymu ir neadaptyviu elgesiu.
Norint išmokti valdyti ir tinkamai reikšti emocijas ir jausmus, pirmiausia juos reikia išmokti gerai pažinti. Pyktis, džiaugsmas, baimė, pasibjaurėjimas, liūdesys ir nuostaba – šešios bazinės, universalios emocijos, atsirandančios jau pirmaisiais gyvenimo metais ir vienodai lengvai atpažįstamos įvairių kultūrų, rasių, tautybių žmonių. Ko gero, daugeliui šios emocijos gerai pažįstamos, tiesa, nebūtinai visiems lengvai priimamos kaip natūralios reakcijos. O dar kebliau yra tai, kad neretai žmogus vienu metu jaučia ne vieną, o kelias, kartais ir konfliktuojančias emocijas.
Taigi įsisąmoninti ir priimti „aš tai jaučiu“, nėra taip paprasta: retas kuris mokėsi emocijų pažinimo, o emocijas ir jų išraiškas supa gausybė stereotipų ir nuostatų, pvz. – „Pyktis – bloga emocija“, „Vyrai neverkia“, „Jausmai rodo silpnumą“, „Privalau visą laiką jaustis gerai/laimingas(-a)“ ar priešingai – „Negaliu džiaugtis, nes jei tik atsipalaiduosiu – atsitiks kas blogo“. Kita problema yra tai, kad nemažai žmonių įvairių įsitikinimų apie emocijas ir išmoktų reakcijų „atsineša“ iš vaikystės. Pavyzdžiui, jei vaikystėje vaikas buvo smerkiamas, kritikuojamas, iš vaiko tėvai tyčiodavosi, kai jis/ji rodydavo emocijas (tarkim, vaikui verkiant vadindavo jį „žliumbiku“, bijant – „bailiu“ ir t.t.), suaugus tokiam asmeniui gali visai nesinorėti ir būti ypatingai sunku savo jausmus rodyti kitiems. Tačiau savo emocijų neigimas ar vengimas jas įsisąmoninti ir išreikšti gali baigtis ne tik psichikos sveikatos susirgimais, bet ir kūno ligomis – mažų mažiausiai galvos skausmu, ką jau kalbėti apie širdies ir kraujagyslių ligas, nuo emocinės įtampos, kylančios slopinant jausmus, nuolat įsitempusio kūno sukeliamus nugaros ir sąnarių skausmus ir t.t.
Beje, A. Griškonytė knygoje „Žvelk giliau“ svarsto, kad egzistuoja per 400 emocijų. Ko gero, tiek įvardinti pavyktų tikrai ne kiekvienam 🙂
Žemiau – dalis to, ką pajėgus jausti žmogus:
Atpažinus ir įsivardinus sau tai, kas jaučiama, jau galima rinktis, ką su tuo jausmu daryti (ar nedaryti): išreikšti ar ne, o jei išreikšti tai kaip (pvz., gal užuot trenkus, rėkus, kaltinus ar kitaip agresyviai reagavus konstruktyviai pasakyti, kas jaučiama ir ko norima, juolab kad pyktis kyla dažniausiai kaip reakcija į autonomijos ar norų nepaisymą); keisti dėmesį (pvz., jei erzina darbas, ieškoti tų darbo aspektų, kurie teikia džiaugsmą ir malonumą, jei darbo nėra galimybės pakeisti); keisti elgesį ar situacija (pvz., atpažinus didelį nerimą socialinėje situacijoje, užuot pasirinkus „pabėgimą“ iš nemalonios situacijos, galima taip pat rinktis likti situacijoje, atsargiai stebėti savo reakcijas, palaukti, kol nerimas sumažės, ir tada, neskubant ir nespaudžiant savęs įsitraukti į bendravimą ar socialinį kontaktą); keisti mąstymą (neretai emocijas „maitina“ mintys – pvz., įvykus netikėtam nemaloniam įvykiui katastrofizavimas „dabar šakės, prapulsiu“ tik pasitiprins nerimą; minčių atpažinimui ir perdirbimui yra nemažai kognityvinės – elgesio terapijos technikų); galiausiai – ieškoti artimųjų paramos.
O kartais su emocijomis užtenka tiesiog išbūti. Nei viena jų nėra amžina ir retai kuris jausmas ar emocija jaučiamas ilgą laiką vienodu intensyvumu, nors kartais gali atrodyti ir kitaip. Tiesa, nebūna ne tik amžino iki begalybės gilaus liūdesio ar nesibaigiančio panikos priepuolio: nebūna, deja, ir kiekvieną gyvenimo minutę vienodu intensyvumu besitęsiančio džiaugsmo ar juo labiau ekstazės. O jei liūdesys, nerimas, pyktis ar kita emocija užsitęsia ir trukdo funkcionuoti, verta ieškoti specialisto (psichologo, psichiatro) pagalbos.
Jei mano tinklaraščio straipsniai jums atrodo naudingi bei įdomūs ir norite man padėkoti, galite tai padaryti pasidalindami virtualiu “kavos puodeliu” 🙂
Norėdami tai padaryti paspauskite nuorodą žemiau ir sekite PayPal sistemos instrukcijas. Ačiū!