Studentas, užuot rašęs bakalauro darbą, valandų valandas kasdien skiria svajonėms apie tai, kaip sukuria laiko mašiną, sustabdo laiką, parašo ilgai atidėliotą darbą, gauna puikų įvertinimą bei Magna cum laude diplomą… o realiame gyvenime ir toliau nerašo savo darbo. Užsikrautų darbų nespėjantis atlikti darbuotojas, „apsigyvenęs“ išsamioje fantazijoje apie klonavimo aparatą, sukuriantį daug jo kopijų, kurios paraleliai atliktų darbus, skirtų laiko šeimai, draugams bei hobiamsi, kol pats žmogus tiesiog… miegotų. Fantazavimui paskiriama tiek laiko, kad prisikaupia dar daugiau darbų. Apkūni mergina fantazuoja apie „aparatą“, kuris sunaikintų visas jos suvalgomas kalorijas – fantazuoja, savaime suprantama, kirsdama traškučius su kola. Užuot ėmusis realių veiksmų antros pusės „susiradimui“ mergina gali valandų valandas praleisti svajodama apie „pasakų princą“, realybėje atgimstantį knygos veikėją ar iš televizoriaus tiesiai į svetainę išnyrantį Alexander Skarsgard‘ą ar Channing Tatum‘ą (ar bet kurį kitą tuo metu „karščiausią“ planetos vyruką)…
Atrodo, šios fantazijos lyg ir galėtų būti nekalti pasvajojimai. Tačiau nors fantazavimas ir svajonės (angl., daydreaming) gali būti maloni ir netgi naudinga kūrybai įkvepianti, tikslų siekimą motyvuojanti, atsipalaiduoti ar nuobodžiaujant laiką „prastumti“ padedanti veikla, kartais perdėtas, įkyrus, nekontroliuojamas fantazavimas ženkliai sutrikdo funkcionavimą realiame gyvenime. Žmonės, kurie perdėtai įsitraukia į gyvenimą vaizduotėje, realybėje susiduria su nemenkais sunkumais: kartais atsitraukimas į fantazijas yra toks kraštutinis, kad perdėtas fantazavimas pakeičia realius santykius, efektyvius veiksmus bei problemų sprendimus.
Psichoanalitikai perdėtą pasinėrimą į fantazijų pasaulį laiko psichologine gynyba: kai realybė yra per skaudi ir per sudėtinga, žmogus susikuria ir persikelia į „alternatyviąją“ realybę savo mintyse. Tuo tarpu psichologas, mokslų daktaras E. Somer‘is (2002) kraštutinį atitrūkimą nuo realybės pasineriant į fantazijas vadina patologišku fantazavimu (angl., maladaptive daydreaming) – trikdančiu kasdienį funkcionavimą sutrikimu, kai nekontroliuojamam svajojimui skiriama išskirtinai daug laiko ir dėl to nukenčia darbas ar mokslai bei santykiai, gyvenimo tikslų siekimas ir net miegas.
Jayne Bigelsen su kolegomis (2016) bandė šį neadaptyvaus, perdėto fantazavimo reiškinį panagrinėti giliau – tyrėjų komanda lygino, kaip skiriasi „patologiniai fantazuotojai“ nuo šiuo sutrikimu nepasižyminčių žmonių. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad „patologiniai“ fantazuotojai ženkliai skiriasi nuo kontrolinės grupės tiriamųjų ne tik fantazijų kiekiu ar tuo, kiek fantazijos sutrikdo kasdienį funkcionavimą, bet ir fantazavimo turiniu: „patologiniai“ fantazuotojai kur kas dažniau fantazuoja apie romantinių santykių kūrimą, tapimą superherojumi, išgalvotus veikėjus ir fantastinius pasaulius ir pan., tuo tarpu ne „patologiniai“ fantazuotojai irgi pasvajoja, tačiau dažniau jų svajonės ir fantazijos yra apie realų gyvenimą bei siekiamų tikslų įgyvendinimą.
Be to, „patologiniai“ fantazuotojai turi sunkumų valdyti savo fantazijų turinį, jaučia stipresnį poreikį fantazuoti vos atsikėlę, sunkiau išlaiko susikaupimą atlikdami užduotis, nes įsiterpia fantazijos. „Patologiniams“ fantazuotojams tiek pačios fantazijos kelia didesnį stresą nei tiems, kurie nelinkę į perdėtą pasitraukimą į fantazijas, tiek pats fantazavimo faktas kelia stresą bei gėdos jausmą (pvz., gėda, kitiems prisipažinti, kiek dienos laiko paskiriama fantazijoms ar apie ką fantazuojama). Galų gale, dėl patologiško fantazavimo trinka kasdienis funkcionavimas: miegas, santykiai, darbo ir studijų veikla, gyvenimo tikslų įgyvendinimas.
Be to, šių tyrėjų duomenimis (Bigelsen ir kt., 2016) „patologiniai“ fantazuotojai pasižymi didesniu polinkiu į dėmesio sutrikimą, obsesinio-kompulsinio sutrikimo simptomais (šis sutrikimas reiškiasi įkyriomis mintimis ir nekontroliuojamais elgesio ritualais) ir polinkiu į disociaciją (disociacija yra tam tikra būsena, atsirandanti, pvz., patiriant traumas – „atsiskyrimo nuo kūno“, atsiribojimo nuo aplinkos jausmas).
Kaip žinoti, ar polinkis fantazuoti yra perdėtas?
Nuoširdžiai atsakykite sau į kelis klausimus:
-
Kiek procentų tipiškos dienos skiriate fantazavimui? Ar didesnė dalis jūsų dienos skiriama fantazijoms?
-
Ar likę vieni iš karto imate fantazuoti? Ar panyrate į fantazijas tarp žmonių? Ar fantazavimas trukdo išgirsti, ką kalba kiti? Ar panyrate į fantazijas vairuodami taip, kad nebeprisimenate kur ir kaip važiavote?
-
Ar jūsų fantazijos įtraukia sudėtingus išgalvotus siužetus, žmones, kurių nepažįstate asmeniškai, ir išgalvotus personažus (bet fantazijos lieka neproduktyvios, t.y., iš jų negimsta reali kūrybinė veikla)? Ar prisirišate prie savo fantazijų veikėjų?
-
Ar fantazuojate daugiau, kai jaučiate stresą?
-
Ar susiduriate su sunkumais išlaikant dėmesį, kai reikia atlikti kažką svarbaus? Ar fantazijos trukdo susikaupti? Ar fantazuojate tada, kai turėtumėte dirbti, mokytis, tvarkytis namuose ar atlikti kitas pareigas? Ar jaučiate, kad fantazavimas yra mielesnis už jūsų realią profesinę, akademinę ar socialinę veiklą? Ar fantazavimas trikdo jūsų santykius? Ar perdėtas fantazavimas trukdo jums siekti jūsų gyvenimo tikslų? Ar būna taip, kad fantazavimas yra toks intensyvus, kad negalite užmigti?
-
Ar nervinatės, kad fantazuojate per daug? Ar jaučiate gėdą dėl savo fantazavimo? Ar kada mėginote – nesėkmingai – sumažinti fantazavimą (t.y., „mesti“ fantazavimą)?
-
Ar galite kontroliuoti savo fantazavimo procesą? T.y., ar galite sustoti, kai reikia? Ar galite pakreipti fantazijų turinį norima linkme? Ar galite „grįžti į realybę“ ir atlikti įprastas kasdienes veiklas? O gal kaip tik jaučiate susierzinimą, jei kas sutrikdo jūsų fantazavimą arba negalite skirti laiko fantazijoms?
-
Ar nutrūkus fantazijoms po kurio laiko vėl grįžtate prie jų ir jas pratęsiate?
-
Ar būna, kad fantazijas sukelia ar pastiprina tam tikra muzika? Ar būna, kad klausantis tam tikros muzikos automatiškai „persijungiate“ į fantazijų režimą ir negalite liautis?
-
Ar pasitaiko, kad fantazijas lydį tam tikri jūsų kūno judesiai (pvz., linksėjimas, galvos purtymas, mojavimas ranka) ar emocinės reakcijos (pvz., juokiatės ar verkiate)?
Į kuo daugiau klausimų atsakėte „Taip“, tuo didesnė tikimybė, kad fantazavimas yra kraštutinis. Tik dar kartą norėčiau pabrėžti: jei fantazavimas yra produktyvus (t.y., jis suteikia įkvėpimą kūrybai ir pan.), bei kai fantazavimas netrikdo funkcionavimo (t.y., jūs bendraujate, dirbate, nevengiate realybės), jis nėra problema. Problema yra, kai fantazijos pasidaro mielesnės ir saugesnės už tikrą pasaulį, kai nebepajėgiama visavertiškai funkcionuoti.
Somer su kolegomis (2017) taip pat siūlo atkreipti dėmesį į tai, ar fantazijos pačios savaime yra problema, o gal fantazuojama ar nepavyksta susikaupti dėl kitų priežasčių. T.y., jei žmogus negali susikaupti dėl dėmesio sutrikimų arba yra išgėręs ar apsvaigęs nuo narkotikų, jei žmogus turi tam tikrų psichiatrinių ar medicininių sutrikimų, dėl kurių ima išsitrinti ribos tarp realybės ir vaizduotės, tai ir gydytis bei pagalbos ieškoti reikėtų dėl šių problemų.
Ką daryti, jei fantazuojama per daug?
Deja, sustabdyti perdėtą, patologinį fantazavimą, nėra taip paprasta. Jei jaučiate, kad fantazavimas stipriai trikdo jūsų gyvenimą, pirmiausia nebijokite kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą: psichoterapijoje kartu su specialistu galima ieškoti perdėto polinkio pasitraukti į fantazijas priežasčių bei „trigerių“ – t.y., fantazavimą iššaukiančių veiksnių. Taip pat specialistas galėtų įvertinti, ar perdėtas fantazavimas nėra susijęs su kitais sunkumais – pavyzdžiui, nerimo sutrikimais, depresija, vengiančiu asmenybės sutrikimu ir pan. O kartais nekontroliuojamo, kompulsyvaus fantazavimo atvejais netgi gydoma vaistais.
Tiesa, „trigerius“ bei priežastis perdėtam fantazavimui galima patyrinėti ir savarankiškai. Pamėginkite vesti „fantazavimo“ dienoraštį: žymėkitės, kokia veikla, koks jausmas, kokia mintis iššaukė fantazavimą ir kiek jis truko laiko. Gal daugiau fantazuojate klausantis tam tikros muzikos? O gal neišsimiegojus (yra hipotezių, kad jei žmogus miega nepakankamai, „atsisapnuoja“ būdravimo metu)? Gal fantazuojate, nes ta veikla, kuria užsiimate, jūsų netenkina? Pvz., dirbate nemylimą darbą? Gyvenate su nemylimu žmogumi? O gal fantazijas iššaukia konfliktai ir stresas? O gal darbai, kuriuos atidėliojate dėl nepasitikėjimo savo jėgomis? Gal galite kažką pakeisti savo gyvenime, kad realybė taptų šiek tiek malonesnė nei vaizduotėje sukurtas pasaulis?
O jei turite atlikti kažkokią nemalonią veiklą, kurios nesinori daryti, bet negalite jos atsisakyti (pvz., magistro darbo rašymas, ataskaitos parengimas darbui ir pan.), pamėginkite „pagudrauti“: nusistatykite žadintuvą, kad jis skambėtų kas 10 min. ir užsifantazavus bent trumpam sugrąžintų prie darbo. Periodiškai pajudėkite, pakeiskite kūno pozą, išsibudinkite. Ir pagirkite savo už pastangas: 5 minutes dirbti, 5 fantazuoti, 5 dirbti yra vis tiek efektyviau, nei dirbti 5 minutes ir 3 valandas fantazuoti.
Galų gale, jei fantazijos įdomios, gal jas galima panaudoti kaip įkvėpimo šaltinį? Gal iš jų galėtų gimti eilėraštis ar fantastinė novelė? Ar paveikslas? Ar bent pasaka prieš miegą vaikams?..
Šaltiniai:
Bigelsen, J., Lehrfeld, J. M., Jopp, D. S., & Somer, E. (2016). Maladaptive daydreaming: Evidence for an under-researched mental health disorder. Consciousness And Cognition, 42254-266. doi:10.1016/j.concog.2016.03.017
Somer, E. (2002). Journal of Contemporary Psychotherapy, 32: 197. doi:10.1023/A:1020597026919
Somer, E., Soffer-Dudek, N., Ross, C. A., & Halpern, N. (2017). Maladaptive daydreaming: Proposed diagnostic criteria and their assessment with a structured clinical interview. Psychology Of Consciousness: Theory, Research, And Practice, 4(2), 176-189. doi:10.1037/cns0000114
Jei mano tinklaraščio straipsniai jums atrodo naudingi bei įdomūs ir norite man padėkoti, galite tai padaryti pasidalindami virtualiu “kavos puodeliu” 🙂
Norėdami tai padaryti paspauskite nuorodą žemiau ir sekite PayPal sistemos instrukcijas. Ačiū!