Visai neseniai teko rašyti straipsnį žurnalui „Psichologija tau“ apie pasakų naudą vaikams (straipsnis pasirodys liepos mėnesį). Ruošiant straipsnį į rankas man pakliuvo Marios Molickos knyga „Pasakų terapija“ – kas mane nustebino, autorė pabrėžė, kad pasakų naudą (ypač vaikų baimėms) galima paaiškinti per kognityvinės elgesio terapijos paradigmą: tinkamai parinktos pasakos gali „nujautrinti“ vaiką (t.y., padėti nebebijoti baimę keliančio stimulo), mokyti naujų elgesio būdų per pavyzdį ir t.t. Na gal ir nėra keista, kad knygoje minima būtent kognityvinė elgesio terapija – šioje terapinėje kryptyje pakankamai reikšmingą vietą užima biblioterapija (t.y., pagalba sau per literatūros, susijusios su sunkumais, skaitymą).
Nesiplėsiu apie pasakas ar apie tai, kaip veikia biblioterapija. Vertingas gali būti ne tik pasakų skaitymas vaikams ar savipagalbos literatūra, bet ir įvairios grožinės literatūros knygos. Norėčiau pasidalinti įžvalgomis apie kelias knygas, kurias, mano nuomone, labai verta paskaityti norint geriau suprasti save ir kitus. Šios knygos man padarė didelį įspūdį, o dalis jų net ir giliai sukrėtė**.
1. J. Bjørneboe “Jūnas”. Šitą knygą rekomenduočiau paskaityti visiems pedagogams ir ypač tiems, kurie dirba su specialiųjų poreikių vaikais. Knygoje rašoma apie vaiką, kuris nesugeba skaityti ir tampa „sistemos auka“ – bendraamžiai persekioja, o mokytojai tyčiojasi. Ir kaip liūdna, kad dar šiais laikais pasitaiko panašių pedagogų… kai dirbau mokykloje, teko išgirsti kaip vaikus, turinčius skaitymo sutrikimą, vadina tinginiais… Nėra net ką kalbėti apie vaikus, kurie turi ne tik mokymosi, bet ir elgesio ar emocinių sunkumų: kiek tokių vaikų yra „nurašomi“, išprašomi į kitas mokyklas, o tėvai subtiliai (ar nesubtiliai) apkaltinami nesirūpinimu vaikų pasiekimais… Gerai, kad yra ir nuostabių pedagogų, kurie dirba su atsidavimu ir motyvacija bei gerbia vaikus, kuriuos ugdo. Bet tuo pačiu liūdna, kad sistema nesuteikia galimybės vaikams su mokymosi sunkumais gauti pakankamai pagalbos (pvz., mokytojų padėjėjų – šių didžiojoje dalyje bendrojo lavinimo mokyklų nėra) bei nepakankamai rūpinasi pedagogų perdegimu ir motyvacija…
Nuklydau. 😊 Paskaitykite šią knygą, sunkią, stiprią ir aktualią, ir tikėkitės, kad jūsų vaikams neteks išgyventi to, ką išgyveno Jūnas, o jei dirbate su vaikais, pareflektuokite, ar nesate vienas(-a) tų, kuriems(-ioms) trūksta pagarbos ir atjautos sunkumų turintiems vaikams.
2. J. Eugenides “Jaunosios savižudės”. Šiurpą kelianti, be galo įtraukianti knyga. Kažkodėl ji man asocijuojasi su kaitria vasara, tokia kaitria, kad, atrodo, viskas sustoję – išskyrus orą, judantį virš įkaitusio asfalto. Knygoje pasakojama apie penkias seseris jas stebinčių miestelio berniukų akimis. Jau iš pavadinimo aišku, kad seserys nusižudo, knyga yra detalės – groteskiškos ir absurdiškos – vedančios prie jų mirties.
„Mūsų vietinis laikraštis nusprendė neskelbti straipsnio apie bandymą nusižudyti, nes ponui Bobiui, laikraščio redaktoriui, pasirodė, kad tokia liūdinanti informacija visai nedera prie vedamojo apie jaunųjų gėlininkų parodą ir paskutiniame puslapyje besipuikuojančių besišypsančių nuotakų nuotraukų. Vienintelis įdomesnis straipsnis tos dienos laikraštyje buvo apie kapinių darbuotojų streiką (kaupiasi nepalaidoti kūnai, susitarimu nė iš tolo nekvepia), bet ir jis atsidūrė ketvirtajame puslapyje, po vaikų lygos rungtynių rezultatais.“
Knygoje nėra daug erdvės pasvarstymams, kas „kaltas“ dėl seserų savižudybės. Tačiau nereikia ilgų ir išsamių psichologijos studijų, kad pastebėtum, jog prie tokios istorijos baigties prisideda tėvai….
Pagal knygą yra sukurtas filmas ir jis, mano nuomone, neprilygsta knygai (manau, kad apskritai filmai beveik niekada neprilygsta knygoms). Tačiau jei nenorite ar neturite laiko skaityti, pažiūrėkite bent jau knygos ekranizaciją.
3. J. Irving “Viename asmenyje”. Tai knyga apie LGBT žmones. Esu skaičiusi beveik viską, ką parašė J. Irvingas, tai vienas mėgstamiausių mano rašytojų. Jis puikia atvaizduoja žmonių gyvenimus ir dramas, puikiai detalizuoja vidinį ir išorinį žmonių pasaulį, jis nevengia atskleisti net pačių pikantiškiausių žmonių gyvenimo momentų. Jo tekstuose yra smurto bei mirties, humoro ir „gylio“, „jautrių temų“ ir visiškai neslepiamo sekso.
“Viename asmenyje” tokia pati įtraukianti kaip daugelis kitų J. Irvingo knygų, tačiau joje, mano nuomone, yra svarbus ir psichoedukacinis momentas (nežinau, kiek pats autorius norėjo užsiimti švietimu ar LGBT problemų išryškinimu, tik žinau, kad knygą rengė po daugelio interviu ir gilinimosi į šią temą). LGBT žmonėms, skaitantiems šią knygą, gal pavyks atrasti kažkiek savęs. Ne LGBT žmonėms – suprasti, kas yra „netradicinė“ orientacija ir su kuo susiduria LGBT žmonės: kaip jie myli(si), kuria santykius, gyvena, kenčia ir ieško savęs (savojo tapatumo).
Rekomenduočiau perskaityti šią knygą visiems – mažų mažiausiai akiračio praplėptimui.
4. I. Miniere „Pirmasis laiptelis“. Knyga, kurią siūlyčiau paskaityti tėvams. Apie tai, kaip jie gali „sulaužyti“ savo vaikus. Joje rašoma apie vienišą, nelaimingą mergaitę, kuriai trūksta meilės. Kai kurias vietas skaitydama tiesiog dusau iš pykčio, o kai kurie puslapiai nuliūdino iki begalybės – na kodėl pasaulyje yra tokių nuskriaustų mažų mergaičių?.. paskaitykite, pajauskite, įsisąmoninkite, ką gali jausti emociškai apleistas ir nesuprastas vaikas (ir apkabinkite savo vaikus, tuoj pat).
5. G. Orwell „Gyvulių ūkis“. Nežinau, ar šiai knygai reikia daug komentarų – knyga tokia populiari, kad turbūt jai nereikia atskiro pristatymo. Nors ši knyga yra daugiausiai politinė, man buvo įdomu iš psichologinės pusės pažvelgti į tai, kaip aprašomi grupėje vykstantys procesai: hierarchijos atsiradimas, valdymas baime grįstais būdais ir gyvulių „sužmogėjimas“ 😊. Aišku, dar galima ir psichoanalitiškai pažvelgti į Napoleono (ar kitų veikėjų) charakterius: pvz., kokio ir iš kur kilusio vidinio nesaugumo vedamas Napoleonas užsiaugino šunis, vėliau iš fermos padėjusius išvyti konkurentu tapusį ir grėsmę kėlusį Sniegių? Nors imk ir pasiguldyk Napoleoną ant kušetės. 😊 Net įsivaizduoju jo pasipriešinimą ir gynybiškumą. 😊
O jei rimčiau, po šios knygos rimtai susimąsčiau, ar vis tik gali egzistuoti grupė lygiaverčių žmonių, be skirstymo į „klases“ ir „kategorijas“, be „silpnesniųjų“ išnaudojimo. Reziumuojant, kas dar neskaitėte „Gyvulių ūkio“ – paskaitykite. Dėl bendro išsilavinimo.
6. S. Plath “Stiklo gaubtas”. Tai tikrai nėra mano mėgstamiausia knyga, tačiau ji puikiai atspindi kenčiančio žmogaus išgyvenimus. Knygoje (beje, autobiografinėje) rašoma apie jauną, talentingą merginą, kuri serga depresija. Vaizdžiai aprašomi jos pyktis, neviltis, bejėgiškumas, liūdesys ir mėginimai nusižudyti.
„Atminty iškilo motinos veidas, blyškus, priekaištingas mėnulis, per jos pirmąjį apsilankymą prieglaudoje per mano dvidešimtąjį gimtadienį ir paskutinįjį vizitą. Duktė beprotnamyje! Štai kaip su ja pasielgiau. Vis dėlto ji tikrai nusprendė man atleisti.
– Pradėsime nuo ten, kur baigėme, Estera, – pasakė ji ir švelniai šyptelėjo kaip kankinė. – Elgsimės taip, tarsi visa tai būtų tik blogas sapnas.
Blogas sapnas.
Žmogui stikliniame gaubte, sumišusiam ir sustingusiam tarsi negyvam kūdikiui, pats pasaulis jau yra blogas sapnas.“
Žinoma, depresija gali turėti įvairių raiškos būdų – kiekvieno žmogaus patirtis unikali. Tačiau norintiems nors truputį geriau pajusti ir suprasti, ką gali išgyventi depresija sergantis žmogus, rekomenduočiau paskaityti šią knygą.
7. E. H. Porter “Poliana”. Kai skaičiau šią knygą būdama 12 ar 13, galvojau „kokia saldi nesąmonė“. Suaugusi požiūrį šiek tiek pakeičiau. 😊 Knygoje pasakojama apie našlaitę mergaitę ir jos „džiaugsmo žaidimą“ , kuriuo ji „užkrėčia“ ir kitus. Taip, knyga šiek tiek „perspausta“, bet mintis man jos graži: kiekvienoje patirtyje galima įžvelgti kažką teigiamo. Gebėjimas įprasminti patirtis (net ir neigiamas) yra svarbus psichologinį atsparumą ir gerovę stiprinantis veiksnys. Nebūtina liguistai džiaugtis bet kuo, kas pasitaiko gyvenime. Bet paklausti savęs: „O ką aš išmokau šioje situacijoje? O ką aš išjos gaunu?“ tikrai verta.
8. A. de Saint-Exupery “Žemė žmonių planeta”. Šią knygą aš gavau dovanų iš vienos senjorės, kai kadaise savanoriavau ir mokiau senyvo amžiaus moteris anglų kalbos. 1992 metų leidimo, geltonais puslapiais, miniatūrinėmis raidelėmis ji keletą metų stovėjo mano lentynoje neskaitoma, kol galiausiai ją atsiverčiau ir įveikiau su nuostaba ir lėtu, neskubiu pasimėgavimu. Skaityti ją nėra lengva, bet kone iš kiekvienos eilutės galima semtis išminties. Knygoje pasakojami išgyvenimai žmogaus, kurio lėktuvas sudužo dykumoje – tai ribinės situacijos, kai balansuojama tarp gyvybės ir mirties, išgyvenimai ir apmąstymai. Ieškojau citatų, kuriomis būtų verta pasidalinti, bet net neišeina – cituoti ją būtų galima ištisais puslapiais.
„Pasaulyje, virtusiame dykuma, mes trokštame susirasti draugų: su draugais laužomos duonos skonis paskatino mus leistis į karo žygius. Bet mums ne karo reikia, kad pajustume kaimyno peties šilumą kelyje į bendrą tikslą. Karas – apgaulė. Neapykanta neprideda spartos bėgančiam lenktynėse.
Kodėl mes turėtume vieni kitų neapkęsti? Mūsų visų bendra būtis, mus neša viena ta pati planeta, mes esame to paties laivo įgula. Ir gerai, kai civilizacijos rungtyniauja, skatina kurti naujas sintezes.
Mūsų išsivadavimui pasiekti užtenka išsiauklėti supratimą, kad mums visiems reikalingas bendras tikslas, ir to tikslo geriausia ieškoti tame, kas mus visus jungia. Chirurgas, tirdamas ligonį, nepaiso aimanų: jam nesvarbu, kas dejuoja, – jis gydo žmogų. Chirurgas kalba universalia kalba. Taip pat ir fizikas, kai svarsto beveik dieviškas lygtis, apimančias sykiu ir atomo ir dangaus ūkų esmę. Taip ligi paprasto piemens. Nes jie piemuo, kukliai saugąs po žvaigždėtu dangumi būrelį avių, įsisąmonina savo vaidmenį, tai pamato, kad jis nėra vien samdinys. Jis yra sargybinis. O kiekvienas sargybinis yra atsakingas už visą imperiją.“
Ši knyga gal nėra tiesmukai pamokanti ar „paterapinanti“, bet tikrai rekomenduočiau paskaityti visiems – dėl bendro išsilavinimo, dėl tų egzistencinių klausimų, kurie joje svarstomi.
Tai tos knygos, kurios pirmosios atėjo į galvą paklausus savęs, ką rekomenduočiau kitiems, siekiantiems geriau perprasti žmogaus vidų. Kai kurias šių knygų netgi drįsčiau pavadintį keičiančiomis pasaulio supratimą, o gal net ir formuojančiomis asmenybę. Aišku, sąrašą būtų galima tęsti ir papildyti. Kad ir F. Dostojevskio „Nusikaltimu ir bausme“ su Raskolnikovo dvejonėmis ir apmąstymais ar H. Wassmo „Stikline pieno“, kurioje šiurpiai vaizduojama, ką gali patirti prostitucijai parduota mergina. Gaila, kad viso gyvenimo neužtektų perskaityti visų gerų, stipriai parašytų knygų, bet džiaugiuosi, kad bent keletas jų pateko man į rankas. O kokios knygos padėjo jums kažką suprasti, paveikė ar net pakeitė jus?
**P.S. Knygos išvardintos pagal autorių pavardes abėcėlės tvarka 😊
Jei mano tinklaraščio straipsniai jums atrodo naudingi bei įdomūs ir norite man padėkoti, galite tai padaryti pasidalindami virtualiu “kavos puodeliu” 🙂
Norėdami tai padaryti paspauskite nuorodą žemiau ir sekite PayPal sistemos instrukcijas. Ačiū!
Herman Hessės “Stiklo karoliukų žaidimas” ir “Stepių vilkas”. Pirmoji apie vidinę stiprybę, savęs tobulinimą ir supratimą, kad viską turime savyje ir kad, išoriniai dalykai negali mums daryti įtakos, jei išlaisviname ir tikrai pažįstame save. Antroji knygą apie vienatvę, filosofinius klausimus, gyvenimo matymą iš šono su ironišku, sąmojingu humoro jausmu.
Ačiū už pasidalinimą 🙂