Schemos – tai labai stabilūs, ilgalaikiai, tvirtai įsišakniję elgesio modeliai ir įsitikinimai apie save bei pasaulį, kuriuos sunku keisti. Schemos susiformuoja vaikystėje, kai nepatenkinami tam tikri vaiko poreikiai, ir toliau vystosi suaugus. Schemų dažnai žmogus sąmoningai nesuvokia, tačiau kai tam tikri gyvenimo įvykiai suaktyvina schemas, žmonių jausmai ir mintys yra jų stipriai veikiami: būtent turimos schemos nulemia, kaip žmogus jaučiasi, ką mąsto, kaip elgiasi tam tikrose situacijose.
Daugiau ar mažiau visi žmonės vadovaujasi tam tikromis schemomis ir ne visais atvejais jos yra kenksmingos: kol jas „subalansuoja“ teigiami įsitikinimai apie save, kitus ir pasaulį, ar kol schemos nėra labai rigidiškos (t.y., visiškai nekintančios priklausomai nuo aplinkybių), tol jos žmogui nekelia daug problemų. Problemos kyla tuomet, kai schemos būna taip giliai įsirėžusios žmogaus viduje, kad individas vadovaujasi jomis nedvejodamas ir nesvarstydamas nepriklausomai nuo to, ar schemos adaptyvios ir tinkamos aplinkybėms, ar ne. Kartais viena ar kita schema būna tokia aktyvi ir nepalenkiama, kad ji tampa asmenybės sutrikimo ašimi.
Schemų terapijos, sukurtos gydyti asmenybės sutrikimus ir apimančios elementus iš tokių psichoterapijos krypčių kaip kognityvinė elgesio terapija, psichodrama, geštalto terapija, prieraišumo teorija ir kt., pradininkas Jeffrey Young‘as išskiria 18 schemų, pagal kurias gyvena žmonės:
-
Emocinė deprivacija (angl., Emotional Deprivation). Ši schema reiškia įsitikinimą, kad esminiai emociniai poreikiai – prisirišimo, artumo, meilės, empatijos ir saugumo – niekada nebus kitų patenkinti. Ši schema formuojasi, kai žmogaus tėvai yra šalti ar atsiriboję ir nepatenkina šių vaiko poreikių. Žmogus, gyvenantis pagal emocinės deprivacijos schemą jaučia, kad niekas juo/ja iš tiesų nesirūpina, bet tuo pačiu ir nuolat atsiduria santykiuose su šaltais ir atsiribojusiais žmonėmis, toks žmogus nuolat pyksta, bet tuo pačiu jaučiasi ir vienišas(-a) bei įskaudintas(-a).
-
Apleistumas/ nestabilumas (angl., Abandonment/ Instability). Ši schema reiškia tikėjimą, kad bus prarasti visi, su kuo tiks bus užmegztas ryšys. Asmuo tiki, kad vienu ar kitu būdu artimi santykiai anksčiau ar vėliau baigsis. Žmogus su stipriai aktyvuota apleistumo schema gali būti labai priekabus, įkyrus, pernelyg prisirišantis, perdėtai jautriai reaguoti net ir į normalius išsiskyrimus (pvz., vyrui išvykstant į komandiruotę) – ironiška, bet tai neretai kitus atbaido ir dėl to asmens apleistumo schema pastiprinama. Ši schema formuojasi, kai žmogus vaikystėje būna patyręs tėvų skyrybas ar mirtį, taip pat kai tėvai nenuosekliai atliepia vaiko poreikius (pvz., kai vaikystėje žmogus būdavo ilgam laikui paliekamas vienas).
-
Nepasitikėjimas/ išnaudojimas (angl., Mistrust/ Abuse). Ši schema apima įsitikinimą, kad kiti specialiai išnaudos ar nuskriaus. Šią schemą turintys žmonės tiki, kad kiti juos užgaus, apgaus ar sumenkins. Vaikystėje tokie žmonės neretai būna išnaudoti, skriausti ar su jais elgtasi neteisingai. Tokie žmonės dažnai yra pirmi pasirengę pulti bei būna kerštingi. Be to, šie žmonės dažnai „pastato sieną“ tarp savęs ir kitų, nieko neprisileidžia artyn, palaiko tik paviršutiniškus ryšius su žmonėmis, o jei užmezga santykius, tai su – paradoksalu – žmonėmis, kurie su jais elgiasi blogai.
-
Socialinė izoliacija/ atsiskyrimas (angl., Social Isolation/ Alienation). Žmonės, turintys šią schemą, tiki, kad jie yra izoliuoti nuo pasaulio, skiriasi nuo kitų žmonių ir nėra jokios bendruomenės dalis. Su šiuo įsitikinimu dažniausiai užauga žmonės, vaikystėje matę ar jautę, kad jų šeima kažkuo kitokia nei kitos šeimos. Suaugę šie asmenys jaučiasi nepakankamai patrauklūs, žemesnio statuso, neįdomūs, turintys prastesnius bendravimo įgūdžius ar dar kitaip kitokie ir dėl to atstumti.
-
Defektyvumas/ gėda (angl., Defectiveness/ Shame). Ši schema apibūdina žmogaus tikėjimą, kad jis yra iš vidaus, iš pačių gelmių ydingas ir jei kiti priartės – pastebės tai ir pasitrauks iš santykių. Defektyvumo ir nepilnavertiškumo jausmus dažnai lydi didžiulė gėda, žmogus kaltina save, jaučiasi nevertas meilės ir netiki, kad kas jį galėtų vertinti. Ši schema formuojasi, kai tėvai yra labai kritiški ir priverčia vaiką jaustis taip, tarsi jis/ji būtų nevertas meilės.
-
Nesėkmė (angl., Failure). Nesėkmės schema reiškia įsitikinimą, kad esi nepajėgus kažką daryti tiek pat gerai, kaip bendraamžiai – ar tai būtų mokslai, karjera, sportas ar kita veikla. Žmonės su stipriai išreikšta nesėkmės schema jaučiasi netalentingi, kvaili, neprotingi ir nuolat tikisi nesėkmių. Jie mano, kad ko besiims – nepavyks, dėl to jie mažai stengiasi. Ši schema paprastai formuojasi, kai vaikas nuolat jaučiasi nevykęs, nepajėgus kažko pasiekti, kai yra lyginamas su „geresniais“ bei kai tėvai nesuteikia pakankamai palaikymo, padrąsinimų ir disciplinos, kad vaikas galėtų kažkur patirti sėkmę.
-
Priklausomybė/ nekompetentingumas (angl., Dependence/Incompetence). Ši schema apima įsitikinimą apie savo nepajėgumą ir nekompetenciją atlikti paprastus kasdienius dalykus savo jėgomis – tokie žmonės neretai perdėtai pasitiki kitais ir nuolat prašo pagalbos, kai reikia priimti sprendimus, atlikti naujas veiklas ir pan. Ši schema formuojasi, kai tėvai nepakankamai padrąsina vaikus imtis veiklų savarankiškai, neugdo vaikų gebėjimo pasirūpinti savimi ar kai priverčia vaiką jaustis nekompetentingu, kai jis mėgina kažką daryti pats.
-
Pažeidžiamumas skriaudoms ir ligoms (angl., Vulnerability to Harm and Illness). Žmonės su stipriai išreikšta pažeidžiamumo schema nuolat tikisi katastrofų – finansinių, gamtinių, medicininių ir pan., žmogus bijo susirgti, išprotėti, skristi lėktuvu, patirti žemės drebėjimą ir t.t. Šių žmonių gyvenimas perpildytas nerealistiškų, perdėtų baimių, kurios verčia imtis perdėtų atsargumo priemonių, kad tik būtų apsisaugota nuo potencialių pavojų. Paprastai ši schema formuojasi, kai tėvai įskiepija vaikui idėją, kad pasaulis yra labai pavojinga vieta.
-
Susipainiojimas/ neišsivysčiusi savastis (angl., Enmeshment/ Undeveloped Self). Ši schema apibūdina perdėtą emocinį susiliejimą su kitais – dažniausiai tėvais ar romantiniu partneriu. Neretai jaučiamas savo individualaus tapatumo trūkumas, jaučiama vidinė tuštuma, tikslingumo stoka. Ši schema vystosi, kai tėvai yra perdėtai kontroliuojantys, smurtaujantys ar taip perdėtai globojantys, kad vaikui taip ir neišsivysto atskiras savasties jausmas.
-
Paklusnumas (angl., Subjugation). Ši schema reiškia įsitikinimą, kad privaloma pasiduoti kitų kontrolei, kad būtų išvengta neigiamų pasekmių. Dažnai asmenys, turintys išreikštą paklusnumo schemą, baiminasi, kad jei jie nepasiduos ir nenusileis kitiems, kiti supyks ir juos atstums. Neretai šie žmonės pamiršta savo pačių poreikius ir neatsižvelgia į savo jausmus. Ši schema formuojasi, kai tėvai yra pernelyg kontroliuojantys. Deja, tokie asmenys neretai ir suaugę atsiduria santykiuose su labai dominuojančiais ir kontroliuojančiais žmonėmis.
-
Pasiaukojimas (angl., Self-Sacrifice). Pasiaukojimo schema apibūdina perdėtą savo paties poreikių aukojimą dėl kitų gerovės – kai rūpinamasi savo poreikiais, jaučiama didžiulė kaltė, taigi kad būtų išvengta kaltės jausmo aukojamasi kitų labui. Aukojimasis tampa būdu pasikelti savivertę, be to, atsiranda prasmės jausmas, tačiau tuo pačiu paminami savo paties norai ir poreikiai. Ši schema formuojasi, kai žmogus vaikystėje tampa atsakingu už vieną ar abu tėvus bei jų gerovę.
-
Emocinis slopinimas (angl., Emotional Inhibition). Emocinio slopinimo schema reiškia įsitikinimą, kad privaloma nuslopinti spontaniškas emocijas, ypač pyktį, nes bet koks jausmų išreiškimas pakenks, baigsis sumažėjusia saviverte, gėda, kerštu ar atstūmimu. Žmonėms su stipriai aktyvuota emocinio slopinimo schema trūksta spontaniškumo, juos kiti neretai vertina kaip „susivaržiusius“. Ši schema dažnai vystosi, kai tėvai nepritaria jausmų išreiškimui ar už jį baudžia.
-
Nepalaužiami standartai/ hiperkritiškumas (angl., Unrelenting Standards/ Hypercriticalness). Šią schemą apibūdina įsitikinimas, kad ką bedarytum, tai vis tiek padarysi nepakankamai gerai, dėl to reikia stengtis labiau. Šį įsitikinimą stiprina troškimas atitikinti neįmanomai aukštus vidinius standartus – kitaip tariant, asmuo nuolat kažko siekia, tobulina, gerina įvairiose gyvenimo srityse dėl to, kad išvengtų vidinės savikritikos. Ypatingai pabrėžiama statuso, pinigų, pasiekimų, grožio ar pripažinimo svarba, deja, laimės, malonumo, santykių ir džiaugimosi sėkmėmis kaina. Maža to, šių standartų atitikimo reikalaujama ir iš kitų žmonių – tokie žmonės yra ne tik savikritiški, bet ir kritiški. Ši schema formuojasi, kai iš vaiko tikimasi būti geriausiu (nes jei esi ne pirmas – esi „lūzeris“), kai vaikas niekad neįtinka tėvams ir tėvų meilė yra sąlyginė – t.y., vaikui meilė išreiškiama tik tada, kai ko nors pasiekia.
-
Nusipelnymas/ grandioziškumas (angl., Entitlement/ Grandiosity). Ši schema apima įsitikinimą, kad galima sakyti ar daryti ką nori ir turėti ką nori kada tik užsigeidi – nepriklausomai nuo to, ar tai kam nors gali sukelti nepatogumų ar pakenkti. Asmenys su aktyvuota nusipelnymo/grandioziškumo schema tiki savo išskirtinumu ir ypatingomis teisėmis, nesirūpina, ko gali norėti kiti žmonės, taip pat negalvoja apie savo elgesio pasekmes kitiems. Neretai ši schema formuojasi, kai vaikas yra lepinamas, kai vaikui netaikomos taisyklės ir ribos. Taip pat kartais ši schema susiformuoja kaip kompensacija emocinei deprivacijai, defektyvumui.
-
Nepakankama savikontrolė/ savidisciplina (angl., Insufficient Self-Control/ Self-Discipline). Ši schema reiškiasi nesugebėjimu toleruoti frustraciją siekiant savo tikslų, taip pat negebėjimu suvaldyti savo jausmus bei impulsus. Kai savikontrolės stoka yra kraštutinė, žmogus imasi nusikalstamų veiklų ar gali išsivystyti priklausomybės. Ši schema formuojasi, kai tėvai adekvačiai nedisciplinuoja savo vaikų.
-
Pritarimo/ pripažinimo ieškojimas (angl., Approval-Seeking/ Recognition-Seeking). Asmuo pasižymintis šia schema per daug reikšmės suteikia kitų pritarimui ar pripažinimui savo paties poreikių ir savasties jausmo sąskaita, pernelyg daug dėmesio skiriama statusui bei įvaizdžiui kaip priemonėms gauti kitų pritarimą ar pripažinimą, be to, neretai paniškai bijoma patirti kitų atstūmimą ir perdėtai stengiamasi „pritapti“. Paprastai ši schema formuojasi, kai vaikas nepatiria besąlygiškos meilės ir priėmimo iš tėvų.
-
Negatyvumas/ pesimizmas (angl., Negativity/ Pessimism). Ši schema apibūdina perdėtą fokusavimąsi į negatyvius gyvenimo aspektus ignoruojant tai, kas teigiama. Žmonės, kurie turi aktyvuotą negatyvumo schemą, nepajėgia džiaugtis tuo, kas jų gyvenime gerai, nes nuolat mąsto apie negatyvias gyvenimo detales ar galimas ateities problemas, jie rūpinasi galimomis nesėkmėmis, kad ir kaip gerai besiklostytų jų gyvenimas. Paprastai taip nutinka žmonėms, kurių tėvai nuolat perdėtai nerimavo.
-
Baudimas (angl., Punitiveness). Šiuo atveju asmuo yra įsitikinęs, kad visi privalo būti smarkiai nubausti už savo klaidas. Žmonės su vyraujančia baudimo schema yra kritiški ir neatlaidūs ir sau, ir kitiems. Jie dažnai pyksta dėl savo ar kitų netobulumo ir nepajėgia atleisti klaidų, nes nesugeba suprasti „klaidas“ galėjusių nulemti aplinkybių, be to, tokiems asmenims neretai stinga empatijos. Įprastai ši schema formuojasi, kai vienas iš tėvų per daug akcentuoja veiklų atlikimą ir pasižymi baudžiančiu bei kontroliuojančiu elgesiu.
Vienu metu gali skirtingu intensyvumu veikti ne viena, o kelios schemos. Be to, schemų raiška tarp skirtingų žmonių gali labai varijuoti. Pavyzdžiui, įsivaizduokite vaiką su mokymosi sunkumais, kuriam antroje klasėje diagnozuojamas skaitymo sutrikimas ir paskiriama pritaikyta mokymosi programa. Vaikas mokosi pagal ją iki penktos klasės ir nuolat susiduria su nesėkmėmis: užduotis padaro paskutinis (jei iš viso sugeba jas įveikti), mokytoja jį atvirai vadina „žiopliu“, giminės užjaučiančiai šnabždasi apie jo „palengvintą programą atsilikusiems vaikams“, o tėvai nuolat lygina su geriau besimokančia vyresne „labiau vykusia“ seserimi. Paaugliui pamažu išsivysto nesėkmės schema. Ši schema gali pasireikšti keliais elgesio ir mąstymo modeliais: pirmiausia, vaikas gali visai nustoti stengtis, nes „vis tiek nuolat susimauna“, nuspręsti, kad „mokykla – ne jam“ ir galiausiai apskritai mesti mokyklą. Tuo tarpu su tokia situacija susidūręs kitas vaikas galbūt dėtų kiek įmanoma pastangų, kad prisivytų ir aplenktų bendraamžius, suaugęs kiek įmanoma dirbtų, persidirbtų ir stengtųsi „susiurbti“ visas įmanomas savo srities žinias, kad tik niekas nesuprastų, koks menkas ir nesėkmingas jis jaučiasi viduje. Toks žmogus gyventų su įsitikinimu „jei aš viską žinosiu, niekas nepastebės, kad aš nevykęs žioplys“. Kitaip tariant, ta pati schema gali aktyvuoti visai skirtingus elgesio ir mąstymo mechanizmus.
Svarbu pastebėti, kad kurį laiką schemos gali būti adaptyvios ir naudingos. Pavyzdžiui, jei vaikas auga labai nestabilioje ir nesaugioje aplinkoje, kur geriama ir smurtaujama, ir prisirišti prie kitų pavojinga, įsitikinimas, kad niekuo negalima pasitikėti, nes kiti gali nuskriausti, yra adaptyvus – nes vaiką tikrai skriaudžia ir suaugusieji tikrai pavojingi. Problema yra ta, kad kartais schemos įsišaknija ir išlieka net kai aplinka keičiasi. Tuomet atsitinka taip, kad žmogus, kuris iš kitų tikisi tik skriaudos, atitinkamai ir elgiasi – vengia arba kaip tik elgiasi priešiškai, ir dėl to sulaukia neigiamų reakcijų ir įsitikinimas, kad niekuo negalima pasitikėti, tik stiprėja. Kitaip tariant, įsisuka tarsi „užburtas ratas“, iš kurio ištrūkti kai kuriais atvejais įmanoma tik su psichoterapeuto pagalba.
Šaltiniai:
Bricker, D. C., & Young, J. E. (2012). Client’s Guide to Schema Therapy. New York, NY: Schema Therapy Institute, Cognitive Therapy Center of New York.
Jacob, G., van Genderen, H., & Seebauer, L. (2015). Breaking Negative Thinking Patterns: A Schema Therapy Self-Help and Support Book. Chichester: Wiley-Blackwell.
Young, J. E. & Klosko, J. S. (1993). Reinventing your life. New York: Plume Books.
Jei mano tinklaraščio straipsniai jums atrodo naudingi bei įdomūs ir norite man padėkoti, galite tai padaryti pasidalindami virtualiu “kavos puodeliu” 🙂
Norėdami tai padaryti paspauskite nuorodą žemiau ir sekite PayPal sistemos instrukcijas. Ačiū!